Vaikui žaidimas – labai rimta veikla. Žaisdami mažieji siekia tobulėti, nugalėti kliūtis, išbandyti savo jėgas. Per žaidimą atsiskleidžia vaikų asmenybė, charakterio savybės: jei vienam nesudėtinga paklusti taisyklėms, bendradarbiauti, tai kitas – iš prigimties lyderis. Vienam vaikui patinka žaisti vienam, kitam – būtina draugija.
Žaidžiant patenkinamas smalsumas, atliekami patys didžiausi atradimai, išgyvenami pačios plačiausios skalės jausmai: džiaugsmas, pasididžiavimas, ramybė, pyktis, nusivylimas, draugiškumas ir pan. Žaisdamas tu gali klysti, rizikuoti ir pasimokyti iš savo klaidų. Formuojasi komandinio darbo įgūdžiai, ugdoma valia, lavinama vaizduotė. Žaidimas – puikus savianalizės būdas: vaikai pradeda pastebėti savo stipriąsias ir silpnąsias puses.
Norėdamas panaudoti žaidimą ugdymo procese, mokytojas turi mokėti tinkamai juo pasinaudoti. Jis turi leisti plėtotis savarankiškam žaidimui, o ne primesti savo, bet kartu pakreipti reikiama ugdymui linkme. Per žaidimus nesudėtinga pastebėti ir vaiko pažangą, augimą. Tinkamai „surežisuotas“ žaidimas leidžia mokytis spręsti konfliktus ir problemas.
SMAGUMĖLIS! NIEKADA NAPABOSTA!