Logopedė

Dalia Bagdonienė, logopedė ekspertė, tel. Nr. +37068345025


AUGU SKAITYDAMAS

Skaitydami knygą mes tarsi įgyjame draugą, kuris pataria, padeda rasti atsakymus į iškilusius klausimus.

Deja, knygai skirtą laiką šiandien dažniausiai praryja informacinės technologijos ir pašėlęs gyvenimo tempas.

Tėvai dažniausiai norėtų, kad jų vaikas užaugęs skaitytų. Kaip padėti vaikui pamilti knygą?

Tikriausiai, nereikėtų pamiršti, kad vaiką ugdome asmeniniu pavyzdžiu. Be galo svarbu, kad vaikas jau nuo kūdikystės girdėtų ir matytų skaitantį suaugusį. Matydamas, kaip jo tėtis ir mama skaito knygas, laikraščius, žurnalus, vaikas formuosis teigiamas nuostatas skaitymo atžvilgiu.Vaikas pamažu pamėgs šį užsiėmimą ir galbūt įsitrauks į nepaprastą knygų pasaulį.

Skaitymas tobulina vaikų kalbą ir mąstymą, ugdo fantaziją, kūrybiškumą. Skaitančio žmogaus kalba vaizdingesnė, turtingesnė, žinios gilesnės. Akivaizdu, kad toks žmogus gyvenime turės daugiau galimybių sėkmingai bendrauti, įgyti profesiją.

Neužmirštamos valandėlės, kai tėvai, seneliai skaito vaikams pasakas prieš miegą. Tai atsipalaidavimo, džiaugsmo laikas, skirtas tik jam, savo vaikui. Kūdikiams geriausios knygos – iš storo kartono, lengvai nuvalomos, sunkiai suplėšomos.

Pradedantys vaikščioti mažyliai mėgsta spalvotus paveikslėlius ir pasakojimus apie jiems žinomus dalykus. Dvimečiai, trimečiai mėgstamiausių pasakų galėtų klausytis be galo, net supyksta, kai mama ar tėtis skaitydami praleidžia žodį, ar jį pakeičia kitu.

Vėliau vaikai pradeda domėtis raidelėmis, kol patys perskaito pirmuosius žodžius, sakinius.


 

ASPERGERIO SINDROMĄ TURINTIS VAIKAS 

Ne viskas, kas peržengia ribas ir todėl „nenormalu“, būtinai yra „prasčiau“.

Hansas Aspergeris , 1938

Kai mano sūnui suėjo septyneri, pajutau, kad jis ima tarsi tolti nuo manęs: niekur nenorėdavo eiti- nei į parduotuvę, nei į teatrą, namie man prieš nosį uždarydavo kambario duris ir pasilikdavo žaisti vienas. Nesu nei psichologė, nei pedagogė. Mano žinios apie vaikų auklėjimą buvo intuityvios. Negi pradėjo trūkinėti mūsų ryšys?

Perkračiusi atmintį prisiminiau: būdamas mažiukas mano sūnus nelindo į stalčius, nekraustė spintelių, nors tai lyg ir privaloma vaikams. Vėlai pradėjo vaikščioti, trejų metų dar nekalbėjo. Penkerių pradėjo nepakęsti stipraus garso, dėl to nemėgo eiti į teatrą, kiną. Savarankiškai užsirišti batų raištelius buvo neįmanoma misija. Į darželį eidavo būtinai tik tuo pačiu maršrutu. Jei norėdavau eiti kitu keliu, klykdamas krisdavo ant žemės. Kai klausdavau „Ko norėtum pietums?“, visada atsakydavo „Manų košės“. Savaitę, mėnesį, pusę metų…

 Jaučiau, kad auklėjimas tokiems dalykams neturi jokios reikšmės. Vėliau sužinojau, kad esu teisi.

Kai kurie keistumai buvo visai pozityvūs. Nupirkau vaikams skirtą spalvotą enciklopediją. Ji buvo žaibiškai perskaityta ir iškeista į tikras dideles enciklopedijas. Sulaukus šešerių, žaislai buvo nustumti į šoną ir prasidėjo „kosmoso era“. Klausėmės greitakalbe skaitomų „paskaitų“ apie saulę, aplink ją besisukančias planetas, jų palydovus žvaigždes ir galaktikas, stebėjome žemėlapių ir schemų piešimą.

Kol vieną dieną neperskaičiau straipsnio apie autizmą.

Nustėrau suvokusi, kad jame rašoma apie mūsų problemas…

Dar po keleto metų suvokiau, kad gyvenimo prasmės nereikia ieškoti kažkur anapus, nes ji visą laiką būna šalia, tik yra tokia kasdieniška, kad dažnai jos ir nepastebime. Aspergerio sindromas…Kas tai? Kuo jis skiriasi nuo autizmo? Kaip su juo gyventi? Atradau visai kitokį pasaulį.

Ką daryti toliau, kaip bendrauti, ką pasakyti vaiko mokytojams?

Interneto platybėse atradau Tonny Attwood knygą apie Aspergerio sindromą. Joje radau atsakymus į klausimus, kurie nedavė man ramybės…

Vertėja Živilė Aleškaitienė