Emocinio intelekto ugdymas

Mūsų bendruomenės TIKROSIOS VERTYBĖS. Džiaugiamės galėdami pasidalinti gražuoliu Kauno lopšelio-darželio „Vyturėlis“ bendruomenės Vertybių plakatu!!! Mums tai labai svarbu! Tai mus augina:)


Kauno lopšelio-darželio „Vyturėlis“ pedagogų komanda prisijungė prie nacionaliniu mastu įgyvendinamo projekto „Emocinio intelekto lavinimas Lietuvos ugdymo įstaigose“. Mokymus vedė projekto vadovė, sociologė, LPI sertifikuota lektorė Irma Liubertienė. Emocinio intelekto ugdymo mokymai padėjo atstatyti pažeistą pedagogo savivertę ir savigarbą, plėtojo auklėtojų ir vaikų socialinius bei emocinius įgūdžius, sustiprino emocinę sveikatą, vaikų teigiamą elgesį ir teikė gerovę visiems, kurie mokosi ir dirba ugdymo įstaigoje. Kol kas tai vienintelė prevencinė programa Lietuvoje, orientuota ne tik į mokinį, bet, visų pirma, į mokytoją, į jo kompetencijų ugdymą bei psichologinės sveikatos gerinimą.

 

Pagrindiniai šių mokymų uždaviniai:

Skatinti bei mokyti pažinti save ir kitus asmenis.

Formuoti teigiamą bei pagarbų požiūrį į save ir kitus.

Padėti dalyviams išmokti valdyti neigiamas emocijas, konfliktus.

Pristatyti efektyvios komandos formavimo ir veikimo principus.

Išanalizuoti įtakingiausius motyvacinius veiksnius.

Pristatyti strateginį problemų sprendimo modelį ir išmokyti juo naudotis.

 

Emocinio intelekto mokymų programa į Lietuvą atkeliavo tarptautinės kompanijos „BCS International Limited“ (daugiau nei 10 metų vystanti įvairias socialines programas, emocinio intelekto teorijos pradininkai, pirmieji suvedę EI ir asmens ugdymą, užpatentavę Limbic (emocinio) mokymosi sistemą, už kurią 2010 metais gavo Didžiosios Britanijos Vyriausybės apdovanojimą), visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ ir Vilniaus privačios gimnazijos iniciatyva.  Projekto partneriais tapo Raseinių pedagoginė psichologinė tarnyba, stebinti programos efektyvumą ir adaptuojanti metodikas bei leidykla „Šviesa“, ieškanti galimybių teikti EI įrankius edukologams ir vaikams.


 

MES – SOCIALINIO EMOCINIO UGDYMO ASOCIACIJOS NARIAI!!! 

2015 m. birželio 17 d. įvykusioje konferencijoje „Emocinis intelektas švietimo sistemoje“ LR Seime buvo pristatyta ir 2015 m. įkurta Socialinio emocinio ugdymo asociacija – platforma įgyvendinančioms socialinio emocinio ugdymo programas organizacijoms, ugdymo įstaigoms, švietimo institucijoms ir didžiosioms Lietuvos įmonėms bendradarbiauti, kuriant bendrą Lietuvos socialinio emocinio ugdymo strategiją ir įgyvendinant ją. Nuotraukoje iš kairės: Rita Janušauskaitė, Studio Moderna vadovė, 2013 m. laimėjusi Baltijos šalių „Metų …vadovo“ titulą, intensyviai taikanti Emocinio intelekto kultūrą savo organizacijoje ir noriai perduodanti patirtį ugdymo įstaigoms; Toliau – Irma Liubertienė, projekto „Emocinio intelekto lavinimas Lietuvos ugdymo įstaigose“ vadovė; Jurgita Kupriūnienė, Utenos Kolegijos Medicinos fakulteto Socialinės gerovės katedros lektorė, konferencijos metu pristačiusi EI programą būsimiems pedagogams ir socialiniams darbuotojams; Steve Neale – tarptautinis emocinio intelekto ekspertas, JK Psichologų asociacijos narys; Kristina Gadliauskienė – Kauno lopšelio-darželio „Vyturėlis“ direktoriaus pavaduotoja; Giedrė Volungevičienė, Daugų Vlado Mirono gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ir Vidas Krištaponis – Ukmergės Senamiesčio pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas. Šios ugdymo įstaigos įsijungė į projekto pilotinį etapą ir šiuo metu įgyvendina emocinio intelekto programas. Ateinančiais metais sieksime Emociškai intelektualios mokyklos statuso, kurį, atitikus numatytus kriterijus, suteiks Socialinio emocinio ugdymo asociacija.

emoc int asociac


Užduotis darželinukams. Vaikų savivertės ugdymas.

                       Aptarėme su vaikais, kas tai yra savęs matymas. Kaip galima save matyti. Kuo skiriasi žmogaus fizinis matymas nuo vidinio matymo. Kodėl visi žmonės yra skirtingi ir kaip svarbu yra tuos skirtumus gerbti. Kalbėjomės su vaikais, kokios yra asmeninės žmogaus savybės, davėme kuo daugiau būdvardžių toms savybėms įvardinti. Tuomet paprašėme vaikų nupiešti savo herbą. Mažesni vaikai nežinojo, kas  yra herbas, todėl papasakojome jiems, kad herbas atspindi žmogaus charakterį, jo stipriąsias savybes. Herbas gali būti kokios tik nori formos ar spalvų, svarbu, kad vaikai jaustųsi laisvi piešti ką nori, nebūtų įsprausti į tam tikrus rėmus, paraginome juos piešti pačius, nesižvalgyti vienas į kitą. Kai vaikučiai baigė savo piešinius, paprašėme jų po vieną papasakoti apie savo herbą – ką reiškia spalvos, personažai ar formos, kaip tai susiję su jų asmeninėmis savybėmis, su tai, kokie jie yra. Vaikai kalba apie savo sukurtą asmeninį herbą. Pažiūrėkime:)

                         Viena didžiausių dovanų, kurią galime duoti vaikams – padėti jiems susiformuoti pozityvų savęs matymą ir aukštą savivertę. Kai vaikas gimsta, jo įsitikinimas apie jį supantį pasaulį ir apie tai, kaip jis yra matomas šiame pasaulyje yra nesusiformavęs. Tuo pačiu jis turi švarų, neužterštą savęs matymą – taip vadinamą “švarią būseną”. Jis neturi ego. Jam nesvarbu, kaip kiti jį pamatys ar ką apie jį pamanys. Jis neturi susiformavusio savęs matymo, kuris priklausytų nuo to, kaip gerai ar negerai išpildo kitų lūkesčius jam. Taip pat jis nėra sąmoningas apie tai, kaip atrodo ir nepergyvena dėl savo išvaizdos. Kuomet vaikas pradeda gauti grįžtamąjį ryšį iš jam artimų žmonių, ima formuotis jo įsitikinimai apie jį supantį pasaulį ir patį save.

                      Daugelį šių įsitikinimų apie save galima suskirtstyti į dvi kategorijas: “Su manimi viskas gerai” arba “Su manimi ne viskas gerai”. Negatyviosios kategorijos įsitikinimai, tokie, kaip – “Aš esu negražus”, “Aš esu negeras žmogus”, “Aš niekada nebūsiu toks protingas, kaip kiti” – visi jie formuoja negavyvų savęs matymą. Matymą, kurio mes išmokstame, gaudami grįžtamąjį ryšį iš aplinkinių žmonių. Neseniai atlikta apklausa Didžiosios Britanijos ligoninėse su sunkiai sergančiais ligoniais atskleidė, kad pats didžiausias šių žmonių apgailestavimas buvo “o, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi savo paties gyvenimą, o ne tą, kurio iš manęs tikėjosi kiti”. Šis mūsų savęs matymas ir tai, ką savo mintyse susikuriame, kaip “ko iš manęs tikimasi” yra suformuojamas mus supančios aplinkos. “Privalau būti klasės pirmūnas, kad su manimi viskas būtų gerai”, “Esu kuklus, nes man taip sako mano tėtis”, vėliau gyvenime “Man seksis tik tuomet, jei pasieksiu gerą postą kompanijoje”, “Mane vertins tik jei turėsiu daug darbo ir gerai uždirbsiu”, “Tam, kad būčiau sėkmingas, turiu nuolat būti užsiėmęs” ir tt.

                           Taigi, tiek mokytojai, tiek tėvai turėtų būti budrūs, kokius lūkesčius sukuria ir kokį grįžtamąjį ryšį duoda vaikams – labai dažnas atvejis, kai suaugusieji giria vaikus už jų atliktus darbus (“Kaip gražiai nupiešei”), o peikia už tai, kokie jie yra (“Tu esi visiškai žioplas”). Todėl svarbu žinoti, kad savivertė priklauso nuo to, kaip žmogus mato save tarytum “du viename” – “kas aš esu” ir “ką aš darau”. Jei girsime vaikus vien už tai ką jie padarė ir nesuvesime šių darbų su jų asmeninėmis savybėmis, gebėjimais, o nesėkmės atveju peiksime ar ignoruosime – ilgainiui susiformuos įsitikinimas, kad “aš nevykėlis, bet man šį kartą pavyko”, “tam, kad būčiau geras, man būtinai turi pavykti” ir vaiko motyvacija mažės, kadangi atsiras baimė suklysti. Ir atvirkščiai – jei vaikas žinos, kad čia ne jo piešinys gražus, o jam pavyko gražiai nupiešti, nes jis yra kūrybingas, kantrus, moka susikaupti, pastebėti mažas detales – jo motyvacija piešti vis didės ir, nepavykus piešiniui, jis žinos, kad jis vis vien yra kūrybingas, kantrus, na ir kas, kad piešinys šį kartą nepavyko. Ir mielai pabandys dar kartą.

                         Lygiai, kaip ir didelės sėkmės atveju – “Mano piešinys buvo išrinktas gražiausiu šalyje” – vaikas su žema “Kas aš esu” saviverte galvotų “kaip man pasisekė, visa šalis manimi didžiuojasi” ir savivertės dalis, atsakinga už “Ką aš darau” stipriai išsipūstų, tačiau giliai širdyje vaikas nesijaustų vertas šio laimėjimo, nes žema jo savivertės dalis “Kas aš esu” tarytum tvirtintų:“tu nevykėlis, tiesiog tau šį sykį pasisekė ir žmonės tave vertina už šį darbą”. Ateityje baimė, kad nepavyks tik stiprėtų, o ištiesų nepavykus tai tarsi patvirtintų jo baimę “va, taip man ir reikia, esu visiškas nevykėlis ir tai tik dar kartą tai įrodo”. Ir atvirkščiai, vaikas su aukšta “Kas aš esu” savivertės dalimi, esant didelei sėkmei jaustųsi vertas šio laimėjimo, nes juk “man pasisekė, nes esu kūrybingas, esu kantrus, tuo pačiu dėjau daug pastangų” ir jis tiesiog pasidžiaugtų šiuo natūraliu savo laimėjimu, be baimės, jog ateityje jam gali nepavykti. Taigi, tam, kad susiformuotų sveika vaikų savivertė, svarbu juos išmokyti, kad tam, jog būtų gerais, nereikia kažko padaryti – jie savaime jau yra geri, tokie, kokie yra ir, tam, kad su jais viskas būtų tvarkoje, jie neprivalo atlikti tam tikros rolės ir atitikti įsivaizdavimo lūkesčio, kurio iš jų tikimasi. Ir, kad jei kažkas nepavyko, ar vaikų elgesys yra netinkamas, mes galime būti nepatenkinti ir kritikuoti jų elgesį, tačiau vis vien, kaip žmonės, iš esmės jie yra geri, todėl kritikuodami elgesį, peikdami nepavykusį darbą, nepeikime jų pačių.

                           Kodėl kartais nepagyrus vaikų už tai, kokie jie yra, nesusiejant to su jų veiksmais? Tarkim, girdami vaiką už tai, kad gavo gerą pažymį mokykloje ar gerai atliko jam pavestą užduotį, kitą kartą nepamirškime jiems pasakyti ir už ką juos vertiname, kaip žmones, nepriklausomai nuo to ką jie padarė ar nepadarė, pasiekė ar nepasiekė. Tiesiog nuoširdžiai, besąlygiškai suteikime jiems grįžtamąjį ryšį apie juos pačius, o ne jų pasiekimus ar nepasekimus. Vietoj to, kad vaikas galvotų “Esu geras vaikas, nes esu geras mokinys, geras sūnus ar duktė, gaunu gerus pažymius ir tt”, jis turėtų galimybę formuoti pozityvų savęs matymą “Esu geras vaikas, nes esu savimi”. O tam, kad vaikas būtų savimi ir gerai savimi jaustųsi, pirmiausia reikia jam padėti save pažinti, atskleisti savo savybes ir turėti savo paties nusipieštą matymą savo galvoje. Koks tas matymas bus, didele dalimi priklauso nuo tėvų ir mokytojų.