Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas – sunkus darbas, reikalaujantis nuolatinio dėmesio ir pastangų. Tam tikra prasme tai – kaip ir vertybių ugdymas. Jei bus ugdoma nenuosekliai, prišokamai, tai rezultatų tikėtis neverta. Na, bent jau tokių, kokių norėtumėme.
Štai keletas minčių, kurios padės UGDYTI meilę Lietuvai:
Pakalbėkite su vaikais, kodėl mums svarbios Lietuviškos šventės. Kas įvyko, pavyzdžiui, kovo 11-ąją? Net ikimokyklinukui tai galima paaiškinti jam suprantama kalba.
Prisiminkite savo šeimos istoriją. Juk nuolat kartojame, kad Lietuvoje kiekviena šeima nukentėjo nuo sovietinio režimo. Vadinasi, dar gyvi proseneliai, tetos ir dėdės, kurie gyveno ir kentėjo Sibiro platybėse. Štai kaip buvo, kai laisvė buvo paminta.
Pakalbėkite apie laisvę. Ar jūsų vaikai žino, kad ir dabar pasaulyje yra nemažai valstybių, kuriose vaikams virš galvos zvimbia kulkos, kur jie negali pasirinkti, ką nori ar norės daryti, kur jie yra atskiriami nuo tėvelių. Ar jie žino, kad kai kuriose šalyse žmonės negali kalbėti sava kalba? Negali laikytis tradicijų? O tos tradicijos gali būti tokios paprastos ir mielos kaip, pavyzdžiui, Kalėdų eglutės puošimas…tai reikia daryti slapčia. Taip buvo ir Lietuvoje, kai ji nebuvo laisva šalis.
Balsuokite. Nėra geresnės demokratijos pamokos vaikams. Rinkimų dieną išsiruoškite visa šeima. Tegul vaikai įmeta balsavimo biuletenius, paaiškinkite jiems, ką darote. Paaiškinkite, kad demokratija yra veiksni, kai naudojamės savo teisėmis ir prisiimame atsakomybę. Atsakingas pilietis privalo balsuoti. Tegul vaikas pareigūnui pasako jūsų adresą, paduoda pasus. Kai užpildysite biuletenį, leiskite vaikui jį įmesti. O išreiškę savo valią, tą progą atšvęskite kavinėje ar parke. Vaikai pasijus dalyvavę svarbiame įvykyje. O juk jie mokosi žiūrėdami ir klausydamiesi. Jei parodysite, kad tai yra svarbu, tai vaikas tuo net neabejos! Išbandyta ir patikrinta.
Turėkite vėliavą. Jau dvejų-trejų metų pyplys gali nupiešti Lietuvos vėliavą. Ikimokyklinukas gali ne tik nupiešti, bet ir žinoti, ką tos spalvos reiškia. O pradinukas jau gali ir gerbti savo šalies vėliavą. Jei gyvenate nuosavame name, nepamirškite jos iškelti. Švedai prie savo namo vėliavą iškelia ne tik per valstybines šventes, bet ir gimtadienių bei šeimos švenčių dienomis. Net lopšelyje vaikams šalia gimtadienio torto pastatoma Švedijos vėliava, o į tortą smaigstomos popierinės švediškos vėliavėlės, o ne klounai ir skėčiai (žinoma, galima ir juos, tačiau išeities taškas kitas).Vyresniems vaikams priminkite, kad nelaisvės metais už Lietuvos vėliavos iškėlimą grėsė netgi tremtis.
Didžiuokitės savo šaknimis. Žinoma, ne visi vaikai puls mokytis tautinių šokių ar dainuoti tautinių dainų, tačiau nepamirškite jų. Geriausiai meilę ir pagarbą protėvių žemei ir viskam, kas su ja susiję, skiepyti darželinukams. Dainuokime liaudies dainas, šokime ratelius. Knygynuose tikrai yra puikių rinkinių (net kartu su knygelėmis, kuriose ir muzika, ir žodžiai). Vaikai ne tik klausytųsi, bet ir išmoktų! O gal net ir padainuotų tėveliams Laisvės dienos proga?
Nepatingėkite visa šeima išsiruošti į mieste rengiamą šventę. Tokios bendruomeninės šventės leidžia suvokti, kad mes kartu, mes tauta, mes lietuviai. Ir tikrai turime kuo didžiuotis.
Tegul tautiškumas ir patriotiškumas būna mūsų gyvenimo dalis.
Kad ,,lietuviais esame mes gimę“ prisiminkime ne tik per vasario 16-osios ar kovo 11-osios šventes. Kartkartėmis, pasitaikius progai, o ir visai be progos kalbėkime su vaikais apie savo Lietuvą, apie joje gyvenusius ir gyvenančius žmones, kurie visais laikais garsino mūsų šalį ir tebegarsina. Jau net mažas vaikas gali suprasti, kad valstybę kuriame MES ir ji tokia, kokios visi esame verti. Taigi kaltinti nieko negalime. Turime visi pasistengti, kad būtų gera čia gyventi, dirbti ir mylėti. O didžiuotis tikrai turime kuo. Su artėjančiomis šventėmis, mielieji Lietuvos piliečiai!