ATLEKIA ELNIAS DEVYNIARAGIS

Metų ratą suka saulutė, pažerdama pavasario linksmybes, vasaros grožybes, rudens gėrybes, žiemos rūstybes… Lietuviai pasikeitimus gamtoje ir su jais susijusius darbus nuo senų senovės sutikdavo su dainomis, priežodžiais, apeigomis. Puoselėdami lietuvių liaudies tradicijas ir papročius kiekvieną gruodžio pirmadienį kviečiame į adventinius rytmečius „Atlekia elnias devyniaragis”. Čia mes dainuosime adventines dainas, žaisime liaudiškus žaidimus, kursime rankdarbius, minsime mįsles, lauksime ne tik saulutės šviesos ir šilumos, bet ir dalinsimės savo širdelių gerumu ir meile.

Lapkričio 30 d. 10.00 val. visi kursime adventinį vainiką ir uždegsime pirmosios Advento savaitės žvakelę.

Gruodžio 7 d. 10.00 val. uždegsime antrosios savaitės žvakelę.

Gruodžio 14 d. 10.00 val. uždegsime trečiosios savaitės žvakelę.

Gruodžio 22 d. 10.00 val. uždegsime ketvirtosios savaitės žvakelę.

Rytmečiai vyks pramogų salėje. Kviečiame visus dalyvauti!

APIE ADVENTĄ

Adventas (lot.adventus reiškia atėjimą, pradžią) prasideda nuo šv. Andriejui (lapkričio 30 d.) artimiausio sekmadienio ir trunka apie 4 savaites (visada baigiasi gruodžio 25 dieną per Kalėdas).

Tamsus prieškalėdinis laikotarpis – tai žmonių fizinio ir dvasinio apsivalymo, stebuklingos ramybės ir taikos metas, kai nevalia nieko skriausti. Tai sietina su senųjų lietuvių tikėjimu, jog po mirties žmogaus vėlė gyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose: tai tam tikra inkarnacija, o su tuo galėjo būti susiję draudimai advente nekirpti avių, nes jų vilna menkai augs, bus šiurkšti…

Per adventą negalima ilgai dirbti vakarais, ypač sulaukus 12-os valandos, nes piktos dvasios žmones persekioja… Ribojant darbus, atsirasdavo daugiau laiko stebėti gamtos reiškinius, iš kurių bandyta nuspėti būsimą darlių. Jei gilu sniego, tikimasi gero vasarojaus. Saulėtos dienos pranašavo gerą daržovių derlių…

Advento ir Kalėdų laikas turtingas gražių papročių, prasmingų apeigų ir, žinoma, spalvingos tautosakos. Šio laikotarpio dainų tematika daugiausia susijusi su jaunimo ir šeimos santykiais, ikivestuviniu laikotarpiu, piršlybomis. Dainos dažnai dainuojamos dialogo apeigine forma, būdingi priedainiai: kalėda, leliumoj, aleliuma. Žaidžiami gaudymo, užrištų akių, spėjimo, išpirkų žaidimai: „Vilkas ir avys”, „Pušis”, „Žiedas”, „Voverėlė”, „Snaudalė” ir kt.

Advento-Kalėdų metu vakarodamas jaunimas ne tik dainuodavo ir žaisdavo, bet ir visokius atsitikimus pasakodavo, mįsles mindavo, į kalbą patarlių ar posakių įpindavo.

Lietuvių liaudies daina

OI ATVAŽIUOJA ŠVENTA KALĖDA

Oi atvažiuoja šventa Kalėda, kalėda.

Per aukštus kalnus, per žemas klones, kalėda.

Gelažių ratai, viržių botagai, kalėda.

Ir atveža lašinių paltį, kalėda.

Lašinių paltį, dešrų kartį, kalėda.

Vidurin dvaro meška karo, kalėda.

Uodegą riečia, visus vaikus kviečia, kalėda.

Barankas duoda, saldainiais mėto, kalėda.

MĮSLĖS

• Vos gimęs – daug žino, išmano / per metus – ėmė ir paseno. (Kalendorius)
• Dvylika brolelių / turi vieną juostelę. (Metai)
• Pusė balta, / pusė juoda, / galuose raudona. (Naktis ir diena)
• Vis pirmyn, vis pirmyn, / iš vietos anei krust. (Laikas)
• Kokie metai trumpiausi? (Nauji)
• Pilnas stalas trupinių, / duonos kepalas tarp jų. (Dangus naktį)
• Kad ir nevalgęs, negėręs – / laksto atsivėdėjęs. (Vėjas)
• Kokio medžio šaknys į viršų? (Varveklio)
• Ilgas – be galo, / gilus – be dugno. (Žiedas)
• Nuo amžių kubilai, / kasmet nauji antvožai. (Ežeras ir ledas)
• Stovi boba gintaruota, pasiėmus ilgą šluotą: / ar sušąla, ar sušyla, rūbas jos nei mainos, nei dyla. (Eglė)
• Dieną naktį žiūri – / niekad neužmiega. / Pats akių neturi, / kitiems rodo. (Langas)
• Palubėj pakarta, / skrybėlaite papuošta, / saulė leidžias – žibt, / saulė teka – mikt. (Lempa)
• Mažutės avelės / penkios kojelės. (Pirštinė)
• Iš kaulelio brakšt, / į skilandį šmakšt. (Riešutas)
• Mes trys, / jūs trys, / mudu du, / judu du, / tu bei aš – / kiek tai? (Dvylika)